Specialistai pastebi neraminančią ir pastaraisiais mėnesiais augančią tendenciją, jog veiklą staiga nutraukusios įmonės palieka didelius kiekius gamybinių atliekų, kurių sutvarkymui nebeturi resursų. Toks neatsakingas elgesys mokesčių mokėtojams gali kainuoti milijonus eurų, be to, tai didina ekologinių nelaimių riziką.

„Įmonei nutraukus veiklą, ji turėtų kreiptis į specializuotą atliekų tvarkymo bendrovę, kad ši pasirūpintų susidariusiomis veiklos atliekomis. Pastebėjome, jog po karantino padažnėjo kreipimųsi, gaunamų iš bankroto administratorių, patalpų nuomotojų ar savivaldybių dėl atliekų utilizavimo ar teritorijos sutvarkymo – tai reiškia, kad veiklą nutraukusios įmonės atliekas tiesiog palieka likimo valiai“, – sako vienos didžiausių šalyje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ pardavimų direktorė Kristina Kavaliauskienė.

Per pastaruosius keletą mėnesių iš įvairių Lietuvos regionų į bendrovę buvo kreiptasi dėl beveik 1000 tonų įvairių atliekų utilizavimo. Dažniausiai tai – gamybinės atliekos, susidarančios specifine veikla užsiimančiose įmonėse. Tai ir siūlai, medžiagų atraižos, porolonas, dažų, klijų likučiai, užterštos pašluostės, užterštos plastiko, metalo pakuotės, plastiko likučiai. Kreiptasi ir dėl tokių aplinkai itin kenksmingų medžiagų sutvarkymo, kaip parafinas ir jo emulsijos, techninė druska ir dar dešimčių tonų kitų pavojingųjų atliekų.  

Dar opesnė problema, pasak specialistės, yra dėl panaikintų veiklos leidimų ar bankrotą paskelbusių nesąžiningų atliekų tvarkytojų paliekamų „dovanų“ valstybei.

„Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik gamybinės įmonės palieka kalnus nesutvarkytų atliekų. Net ir specializuotos bendrovės – atliekų tvarkytojai, kurie turėtų užsiimti atliekų tvarkymu, dažnai tinkamai jomis nepasirūpina, kaupia atliekas savo teritorijose ir sandėliuose iki įvyksta skaudi ekologinė nelaimė arba nustačius veiklos pažeidimus, sustabdoma atliekų tvarkymo įmonės veikla ar paskelbiamas bankrotas“, - teigia K. Kavaliauskienė.

Niekam nepriklausančios atliekos

„Jau bankrutavę atliekų tvarkytojai savo veiklos metu deklaravę skaidrumą ir prisiėmę atsakomybę teisės aktuose numatytu būdu tvarkyti atliekas ir už tai savo klientams išrašę sąskaitas, iš tiesų jas tiesiog kaupė dažnai nesaugiomis ir atliekų, ypač pavojingųjų, tvarkymui nepritaikytomis sąlygomis. Jiems nutraukus veiklą, visos sukauptos atliekos liko bešeimininkės – jomis turi rūpintis valstybė, taigi, mes visi, mokantys mokesčius“, – pažymi „Žalvario“ atstovė.

Pasak specialistės, sukauptų milžiniškų atliekų kiekių likvidavimas dažniausiai kainuoja milijonus ir trunka ne vienerius metus.

K. Kavaliauskienės teigimu, „Žalvario“ praktikoje panašių pavyzdžių, kuomet teko tvarkyti kitų atliekų tvarkytojų sukauptas atliekas yra ne vienas. Prieš keletą metų, vienai tokių įmonių nutraukus veiklą, jos teritorijoje rasta keli šimtai tonų skystų pavojingų cheminių medžiagų atliekų. Iš klientų surinktas atliekas atliekų tvarkytojas kaupė, vėliau jas išpildavo tiesiog į aplinką, o šių atliekų tvarkymo dokumentus klastojo.

Atlikus teritorijoje paimtų mėginių tyrimą paaiškėjo, kad net 500 kv. m. plote gruntas buvo užterštas sunkiaisiais metalais: alavu, chromu, cinku, švinu, variu. Žala gamtai siekė apie 3 milijonus eurų. Pasak specialistės, tvarkymo darbus atlikti užtruko keletą metų. Užbaigus projektą iš buvusios įmonės teritorijos buvo pašalinta net 210 tonų skystų aplinkai kenksmingų atliekų.

„Renkantis atliekų tvarkymo partnerį reikėtų atsižvelgti į tai, kad jis būtų pajėgus ne tik priimti įmonės veiklos atliekas, išduoti užsakovui atliekų sutvarkymo pažymą bet, svarbiausia, priimtas atliekas tinkamai ir atsakingai utilizuoti. Jeigu atliekų tvarkymo įmonė surinktų atliekų netvarko pagal galiojančius teisės aktus, tai nustačius atliekų tvarkytojų priežiūrą atliekančioms institucijoms, už pakartotinį šių atliekų sutvarkymą antrą kartą susimokėti turės pirminis šaltinis – bendrovė, kuri pristatė atliekas tvarkymo įmonei. Todėl kalbant iš verslo pusės, labai svarbu neapsigauti, kad netektų už tą pačią paslaugą sumokėti du kartus,“ – pažymi K. Kavaliauskienė.